Senieji vandens šaltiniai Utenoje Spausdinti
Utena - vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Utenos vardas istoriniuose šaltiniuose sutinkamas jau nuo 1261 metų. Siaubiamas karų, niokojamas gaisrų, miestas augo lėtai. Miesto augimui geresnės sąlygos susidarė, kai 1836 m. buvo nutiesti pirmasis Lietuvoje plentas Kaunas–Daugpilis ir 1899 m. pro Uteną einantis siaurasis geležinkelis Panevėžys–Švenčionėliai. Smarkiai pagyvėjo prekyba, daugėjo gyventojų. 1924 m. Utenai suteiktos miesto (savivaldos) teisės. Tais pačiais metais savivaldybei išpirkus miesto žemę ir Dauniškio ir Vyžuonėlio ežerus, miesto plėtimasis dar paspartėjo. Plečiantis miestui, atsirado vandens poreikis.

1898 metais Utenoje išgręžiamas pirmasis artezinis gręžinys. Gręžinys, pasitelkus Vokietijos specialistų pagalbą, išgręžtas šalia geležinkelio stoties aprūpinti garvežius vandeniu. Šiandien yra išlikęs gręžinio vandentiekio bokštas. Šio gręžinio našumas - 21,6 m3/h, o gylis siekė 90 m. Prakiurus gręžinio kolonai, 1974 metais gręžinys užtamponuotas. 1932 metais pradėta miesto pieninės statyba. Pieninės statybos aprūpinimui vandeniu, o vėliau ir gamybos tikslams, šalia jos išgręžiamas artezinis gręžinys. Vokiečių okupacijos metu, 1943–1944 metais, įrengiamas antrasis pieninės gręžinys. 1930-1935 metais išgręžtas gręžinys Utenio aikštėje ir sumontuota dekoratyvi vandens ėmimo kolonėlė. Gręžinyje pradėjus stigti vandens, 1966 m. atliekant Utenio aikštės rekonstrukcijos darbus, šis gręžinys užtamponuojamas.

1960-1962 metais Lietuvos Geologijos ir gelmių apsaugos valdyba atlikto Utenos miesto hidrogeologinius tyrimus. Tuo metu miesto įmonės vandeniu apsirūpindavo iš pavienių žinybinių gręžinių. Utenoje jau buvo išgręžta 18 gręžinių, o eksploatuojama tik 10 ir panaudojama trečdalis jų pajėgumų.

Miesto gyventojai apsirūpindavo vandeniu iš individualių kastinių šulinių, kaupiančių gruntinį vandenį. Utenos mieste buvo 404 kastiniai šuliniai. Apie pusę šių šulinių vandens cheminė sudėtis neatitiko geriamam vandeniui keliamų reikalavimų, o sanitariniu požiūriu tinkami eksploatacijai buvo tik 10% miesto šulinių. Gruntinis vanduo užsiteršdavo mikrobais, nes 70% kiemų neturėjo tinkamai įrengtų tualetų ir paplavų duobių. Dėl šios priežasties, pagal sanitarinės epideminės stoties tyrimų ataskaitoje pateiktus duomenis, miesto gyventojai dažnai sirgdavo virškinamojo trakto ligomis. 

Hidrogeologinių tyrimų išvadoms tirti sudaryta komisija 1961 m. lapkričio 16 d. nusprendė pereiti prie centralizuoto vandens tiekimo mieste. Numatyta vandenį tiekti iš vienos vietos – Klovinių vandenvietės, o nutekamojo vandens valymui parinkti vietą prie Vyžuonos upės.

 
Į pradžią  
Versija neįgaliesiems  
Puslapio struktūra